Atviras laiškas Lietuvos visuomenei
APIE KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS SISTEMOS YDAS

Matome, kad Lietuvos kultūros paveldui yra iškilusi grėsmė. Visa valstybinė paveldosaugos vadybos sistema nepajėgia suformuoti aiškios, visiems suprantamos ir veiksmingos mūsų paveldo apsaugos politikos. Restauravimo projektų įgyvendinimo praktika ir kokybė nepaliaujamai blogėja, todėl kultūros paveldo vertybės sparčiai nyksta. Tarp daugelio blogybių yra kelios, kurios kelia ypatingą rūpestį:

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme yra sujauktos esminės paveldosaugos darbų sampratos. Jame ištrintos ribos tarp paprastų statybinių ir restauravimo darbų. Galiojantys dveji tvarkybos darbų reglamentai - statybos (STR) ir paveldo (PTR) - dažnai prieštarauja vienas kitam. Įmonės paveldo objektuose verčiamos dirbti pagal Statybos tvarkybos reglamentą. Kadangi šis reglamentas ignoruoja elementarius paminklosaugos reikalavimus, mūsų paveldui gresia sunaikinimas. Būtina įstatymiškai įtvirtinti taisyklę - visuose kultūros paveldo tvarkybos darbuose pirmenybė turi būti teikiama Paveldo tvarkybos reglamentui.
 
Restauravimo įmonių atestavimas LR aplinkos ministerijoje yra panaikintas. Įstatymuose nebeliko nuostatos, kad visi restauravimo darbai privalo būti vykdomi pagal restauravimo metodiką. Konkursuose besąlygiškai teikiama pirmenybė dirbantiems pigiausiai, nekreipiant dėmesio į jų gebėjimus. Restauravimo darbus perima įmonės, neturinčios nei patirties, nei supratimo, nei intelektualinių išteklių. Tokia atmosfera ir aplinkybės yra nepalankios aukštos kvalifikacijos, kultūros, intelekto restauravimo specialistų radimuisi. Pastebima, kad vis mažiau jaunimo renkasi restauratoriaus specialybę.
 
Ignoruojami kultūros paveldo objektų mokslinio pobūdžio tyrimus, nors visuotinai žinoma, kad tokie tyrimai sudaro kultūrinės vertybės restauravimo pagrindą. Štai Europos Sąjunga skyrė rimtą paramą paveldo-turizmo objektams. Tačiau mūsų ūkio ministerijos nurodymu paveldo objektų tyrimų finansavimas į darbų apimtis neįtraukiamas. Mums nesuprantama, kaip atsakinga valstybinė institucija gali taip drastiškai ignoruoti Lietuvos kultūros paveldo įstatymus, o taip pat Europos architektūros ir archeologijos paveldo konvencijas.
 
Vertybės įtraukimo į kultūros paveldo registrą procedūra sukurta sudėtinga ir ilgai trunkanti. Todėl daugelis didelės vertės objektų iki šiol dar neįtraukti į saugomų kultūros vertybių registrą. Registruotieji paminklai nesuskirstyti pagal svarbą ir vertę, nenustatyti saugojimo ir tvarkybos prioritetai. Rengiant tvarkybos darbų dokumentaciją, panašiai daug pastangų pareikalauja tiek valstybinės reikšmės, tiek ir eiliniai objektai. Dažnas tvarkingas pilietis tokių darbų leidimui gauti turi sugaišti keleriopai daugiau laiko, negu pačiam darbui atlikti. Teisinė bazė yra tiek paini ir sudėtinga, kad tūlas pareigūnas, manipuliuodamas įvairiausiais įstatymų ir poįstatyminių aktų punktais, bet kurį atvejį gali pakreipti sau norima linkme.
 
Vaisingos paveldosaugos negali būti, kai nėra sutarimo tarp savininko ir institucijų. Nepuoselėjant abipusiai prasmingo dialogo, paminklosauga tampa prievartine, todėl galutiniai rezultatai yra apgailėtini. Paminklosauginiai reikalavimai savininkams tegali būti keliami lygia greta su atitinkama parama.
 
Manome, kad nereikia kartoti tiesų apie kultūros paveldo svarbą tautos savasčiai ir tapatumui puoselėti. Būtina neatidėliojant imtis ryžtingų veiksmų ir nors dabar parengti Lietuvos kultūros paveldo apsaugos politikos metmenis, valstybės mastu nustatyti prioritetus, atitinkamai pataisyti įstatymus.

ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė Dalė Puodžiukienė
Lietuvos Respublikos restauratorių  sąjungos pirmininkas Rimantas Gučas
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Bražiūnas
Lietuvos architektų rūmų  pirmininkas Vytautas Dičius