birute
2012 05 30 po sunkios ligos mirė viena žymiausių pastarųjų laikų Lietuvos architektų restauratorių Birutė Gudynaitė. Ji buvo nepaprastai šviesus ir talentingas žmogus, kurio mirtis –  didelis praradimas ne tik Lietuvos restauratorių ir architektų bendruomenei, bet ir visai šviesuomenei, visiems, kurie siekia puoselėti ir gaivinti mūsų paveldą.
Birutė Gudynaitė gimė 1953 m. spalio 15 d. Vilniuje, tapytojo, dailėtyrininko, restauratoriaus, ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus ir Respublikinio muziejinių vertybių restauravimo centro įkūrėjo Prano Gudyno šeimoje. 1976 m. baigė architektūros studijas tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Ji – ilgametė Paminklų restauravimo instituto darbuotoja, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekspertė, nuo 1998 m. –  restauravimo projektų vadovė. 2002–2004 m. Birutė Gudynaitė dirbo Kultūros paveldo centro projektų vadove, 2005–2009 m. bendradarbiavo Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriuje, kur rengė Vilniaus archeologinės architektūros atlasą, nuo 2010 m. – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tyrimų skyriaus vedėja,  o nuo 2012 m. sausio – Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrinėjimų grupės vadovė.
Birutė Gudynaitė buvo aktyvi Lietuvos restauratorių sąjungos narė.  
Svarbiausi Birutės Gudynaitės architektūrinių tyrimų, restauravimo ir pritaikymo projektai:
    •    Gyvenamojo namo Šv. Mikalojaus g. 13, Vilniuje, architektūriniai tyrimai, pritaikymo ir restauravimo projektai (1978 m.);
    •    Gyvenamojo namo Šv. Kazimiero g. 3, Vilniuje, pritaikymo kavinei projektas (1979 m.).
    •    Pastato Vilniuje, Rūdninkų g. 13, tyrimai ir restauravimas; pastatas pritaikytas Lietuvos paminklosaugos komisijai (1990 m.);
    •    Vilniaus Katedros aikštės tyrimai (2000 m.);
    •    Specialusis paminklosauginis transporto magistralės nuo P. Višinskio g. iki geležinkelio stoties Vilniuje planas (1992 m.);
    •    Gyvenamojo namo Pilies g. 26, Vilniuje, architektūriniai tyrimai ir restauravimo bei  pritaikymo projektai (1995 m.);
    •    Pastato Užupio g. l, Vilniuje, pirmojo aukšto architektūriniai tyrimai ir pritaikymo projektas (1996 m.);
    •    Vilniaus senamiesčio 69 kvartalo tyrimų ir restauravimo projekto bendraautorė
(1998 m.);
    •    Pirčių komplekso Vilniuje, Tilto g. 17/4, architektūriniai tyrimai ir restauravimo bei  pritaikymo Centrinei hipotekai projektai (2003 m.);
    •    Videniškių Augustinų vienuolyno tyrimai ir restauravimas; pastatas pritaikytas bibliotekai ir muziejui (2000 m.);
    •    Vilniaus Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos remonto darbų priežiūra (2009–2010 m.);
    •    Pakruojo dvaro pastatų architektūriniai tyrimai ir restauravimo darbų priežiūra (2010–2011 m.);
    •    Vilniaus Verkių dvaro pastatų architektūriniai tyrimai ir restauravimo darbų  priežiūra (2006–2008  m.).
Paskutinis Birutės Gudynaitės  ilgametės veiklos pripažinimas – Vilniaus Misionierių sodų sutvarkymo projektų konkurse kartu su kitais architektais laimėta 1-oji vieta.
Greta praktinio, Birutė Gudynaitė  dirbo ir mokslinį darbą, skelbė straipsnius moksliniuose paminklosaugos leidiniuose, dalyvavo mokslinėse konferencijose, rengė mokslinę studiją apie Vilniaus želdynų sutvarkymą, ypač daug dėmesio skyrė Vilniaus miesto senųjų mūrų tyrimams ir ekspertizėms.
Birutės Gudynaitės veikla nenutrūko iki pat jos mirties – 2011 m. spalio 19 d. ji dalyvavo Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniaus pilių valstybinio kultūros rezervato surengtoje mokslinėje konferencijoje „Vilnius kaip poezija“, kur skaitė ištraukas iš savo rengiamo darbo apie Vilniaus želdynų sutvarkymą.
Paskutinį sykį Birutę Gudynaitę viešumoje matėme 2012 m. kovo 29 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus konferencijoje „Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų“, kuriai ji kartu su Edita Povilaityte parengė pranešimą „Senosios architektūros tyrimų ištakos Lietuvoje“.
Abi šios konferencijos, skirtos architekto Sigito Benjamino Lasavicko (1926–1998) atminimui, buvo parengtos Birutės Gudynaitės iniciatyva. Kruopštaus ir atkaklaus jos darbo dėka, kalbinant kolegas apie S. B. Lasavicką, renkant jo darbus parodai ir medžiagą dokumentiniam filmui, Vilniaus šviesuomenė susipažino bei paminėjo neeilinį architektą, senojo Vilniaus tyrėją.
Netekome labai gero žmogaus, garbingos, darbščios, sąžiningos ir profesionalios restauratorės.