Karaliaučiaus pilis: praeities didybė ir ateities vizijos.

2014 m. kovo 21 d., penktadienis, 18.00–19.30 val.

 

Karaliaučiaus pilis: praeities didybė ir ateities vizijos.

Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė.

Boriso Bartfeldo paskaita „Karaliaučiaus centro istorinės aplinkos fragmentų atkūrimas 
kaip miesto ekonominės plėtros paskata“.

Kultūros vakare taip pat dalyvaus ir fortepijonu skambins Berlyno menų universiteto (Vokietija) studentė Aleksandra Bartfeld.

Borisas Bartfeldas yra vienas žymiausių Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kultūrininkų, Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, Imanuelio Kanto draugijos prezidentas, Kaliningrado regioninio visuomeninio kultūros fondo valdybos narys, poetas, verslininkas, mecenatas.

B. Bartfeldas gimė 1956 m. Kaliningrado srityje, su pagyrimu baigė Kaliningrado valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. Jis šią žemę laiko savo tėvyne, nuodugniai domisi Prūsijos istorija, jautriai puoselėja senąjį paveldą, siekia įamžinti žymiausių Prūsijos kultūrininkų, mokslininkų (pvz., kunigaikščio Albrechto Hohencolerno (Albrecht von Hohenzollern), filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), dailininko Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano (Ernst Theodor Amadeus Hoffman) ir kt.) atminimą. B. Bartfeldas – vienas aktyviausių Kristijono Donelaičio poezijos populiarintojų, aktyvus lietuvių kultūros ir Lietuvos istorijos propaguotojas. Kartu su kitais Kaliningrado intelektualais, mokslininkais, kultūrininkais jis esmingai ir ryžtingai kovojo, kad būtų išsaugotas K. Donelaičio memorialas ir muziejus Tolminkiemyje. 2011 m. už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apdovanotas Diplomatijos žvaigžde.

2005–2006 m. B. Bartfeldas parengė ir išleido itin populiaria tapusią knygą „Mūsų miesto jaunystė“ (rusų kalba, išėjo 2 leidimai), kurioje išsamiai pasakojama pirmųjų 300 metų Karaliaučiaus istorija, pristatomi svarbiausi miesto architektūros paminklai, istorinės asmenybės. Jis taip pat yra išleidęs leidinį, skirtą 1806–1807 m. Rusijos ir Prancūzijos karui bei Prūsijos likimui tais metais. Be to, yra parengęs kelias poezijos knygas, kurių viena („Prūsa. Rusų ir lietuvių motyvas“) 2008 m. publikuota Klaipėdoje. B. Bartfeldo poezijoje labai dažni įvairūs lietuviški motyvai. 2013 m. jis tapo knygos „Kristijono Donelaičio memorialas“ bendraautoriumi (kartu su dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku ir Laimute Kitkauskiene), o pats rengia leidinį, skirtą K. Donelaičio tekstų vertimų į rusų kalbą raidai apžvelgti. Kaip fizikas jis užsiima sudėtingų techninių sistemų ir gamtos procesų matematiniu modeliavimu, o šią tiksliųjų mokslų praktiką bando pritaikyti ir vertindamas kultūrinius procesus (pvz., galimų turistų srautams prognozuoti ir pan.).

B. Bartfeldas – vienas artimiausių Lietuvos bičiulių, glaudžiai bendradarbiaujančių su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu Kaliningrade, Lietuvos kultūros paveldo institucijomis (ypač su Lietuvos rašytojų sąjunga), remiančių lietuvių bendruomenę Kaliningrade bei K. Donelaičio kūrybos aktualinimo ir atminimo įamžinimo projektus, lietuvių ir rusų kultūrininkų bei mokslininkų bendras iniciatyvas, siekiant pristatyti senosios Prūsijos praeitį ir paveldą.

B. Bartfeldas aktyviai dalyvauja siekiant išsaugoti ir puoselėti Kaliningrado ir visos srities senąjį materialųjį paveldą. Jis dažnai viešai rašo, pasisako ir diskutuoja dėl Karaliaučiaus pilies atkūrimo galimybių, deda visas pastangas, kad šis projektas pajudėtų iš mirties taško. B. Bartfeldas gerai pažįsta ir Lietuvos patirtį restauruojant svarbius architektūros paminklus, taip pat ir atkuriant Valdovų rūmus Vilniuje, jau kelis dešimtmečius palaiko artimus ryšius su Valdovų rūmų atkūrimo projekto vadovu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku, su kuriuo jį suvedė bendras siekis išsaugoti K. Donelaičio paveldą.

B. Bartfeldas buvo vienas iš iniciatorių 2013 m. lapkričio 7 d. Kaliningrado miesto bibliotekoje pristatant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimą ir jų pritaikymą muziejinėms funkcijoms. Tuomet kilo idėja ir Vilniuje plačiau pristatyti Karaliaučiaus pilies bei miesto istorinio centro atstatymo viziją, apie tai buvo diskutuojama ir minėtame kultūros vakare Kaliningrade. 2006 m. Vilniuje surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“ Karaliaučiaus pilį ir idėją ją atstatyti trumpai buvo pristatęs miesto archyvo mokslinis darbuotojas Anatolijus Bachtinas.

Šiandien Kaliningrade vėl aktyviai diskutuojama apie istorinio miesto centro atkūrimą ir sutvarkymą (projektas „Miesto širdis“), todėl vienas aktualiausių klausimų – Karaliaučiaus pilies atkūrimo galimybės problema.

Taigi, šiame kultūros vakare Karaliaučiaus pilies praeitį, dabartinę situaciją, ateities planus ir rekonstrukcijos galimybes pristatys žymus kultūrininkas Borisas Bartfeldas.

Greta Karaliaučiaus pilies jau XIII a. pradžioje egzistavo prūsų tvirtovė Tvangstė. XIII a. viduryje ją užėmė ir mūrinę pilį ant gretimos kalvos pasistatė Vokiečių ordinas, žygyje dalyvavusio Čekijos karaliaus Otokaro II garbei šią pilį pavadinęs „karaliaus kalnu“ (vok. Königsberg). XIV–XVIII a. Karaliaučiaus pilis, tapusi vienu svarbiausių miesto architektūrinių akcentų, buvo kelis kartus perstatoma, plečiama, puošiama gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus elementais. Karaliaučiaus pilis visada labiau jautė Šiaurės Europos meninės erdvės įtaką, o Vilniaus rūmai ilgainiui tapo tikru itališkuoju Palazzo. Nuo XIV a. pradžios Karaliaučiaus pilis buvo Vokiečių ordino maršalo, o nuo XV a. vidurio, kai Lenkija atėmė Marienburgą, – didžiojo magistro rezidencija. Kilus Reformacijai, XVI a. pradžioje Karaliaučiaus pilis tapo pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės valdovo rezidencija. 1701 m. joje įvyko pirmojo Prūsijos karaliaus vainikavimo iškilmės. Pilyje veikė valstybinės institucijos, buvo saugomas archyvas, garsioji „sidabro“ biblioteka. XIX a. pilis restauruota, vėliau dalis jos patalpų atiduota muziejinei funkcijai, šiaurės vakarų kampe įsikūrė garsusis vyno restoranas „Blutgericht“ (vok. Kraujo teismas). Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Karaliaučiaus pilyje saugotos Prūsijos bei iš vokiečių okupuotų šalių suvežtos meno, kultūros vertybės, taip pat slėptas ir garsusis Gintaro kambarys. 

1944 m. Karaliaučiaus pilį subombardavo Didžiosios Britanijos aviacija, o kitais metais vykusio miesto šturmo metu ją stipriai sušaudė Sovietų Sąjungos artilerija. Po karo Karaliaučiaus sritis atiteko Rusijai, kaip ir daugelis kitų svarbių Vokiečių ordino ir Prūsijos praeitį menančių Karaliaučiaus senamiesčio paminklų, du dešimtmečius stovėję įspūdingi pilies griuvėsiai buvo susprogdinti ir 1968–1969 m. sulyginti su žeme. Toje vietoje įrengta centrinė sovietinio miesto aikštė, o greta pradėti statyti grandioziniai betoniniai sovietų valdžios rūmai, kurie taip ir liko neužbaigti. Pokario laikotarpiu visame Karaliaučiaus krašte, daugelyje miestų ir miestelių vokiški praeities pėdsakai buvo sąmoningai naikinami, siekiant pakeisti krašto kultūrinį kraštovaizdį. Ir „rezultatas“ iš esmės pasiektas. Daugelis Karaliaučiaus krašto lankytojų, bent iš senųjų fotografijų žinančių apie šios žemės buvusį istorinį paveldą, dažnai konstatuoja, kad dabar tai pradingusi Atlantida, kad Karaliaučiaus (Königsberg) nebėra ir jau niekada nebebus, o yra ir bus tik Kaliningradas. 

Žlugus Sovietų Sąjungai, Karaliaučiaus krašte gyvenančios rusų inteligentijos atstovai stengėsi permąstyti savo santykį su jų tėvyne tapusia žeme ir jos europiniu architektūriniu bei kitu istoriniu paveldu, kuriuo būtina rūpintis. Karaliaučiuje iš griuvėsių prikelta katedra, kurioje buvo palaidotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose dažnai lankęsis Žygimanto Augusto pusbrolis, pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas Hohencolernas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininkas ir Prūsijos valdytojas kunigaikštis Boguslavas Radvila, o greta įrengtas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, pasaulinio garso filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) mauzoliejus. Viena iš sunkiausių dilemų išlieka, kaip elgtis su Karaliaučiaus pilimi, kurios rūsių liekanos prieš dešimtmetį pradėtos tyrinėti vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ lėšomis, tikintis rasti paslėptą Gintaro kambarį. Kaip ir Vilniuje prieš dešimtmetį, Karaliaučiuje šiandien vyksta aktyvios diskusijos, kaip gelbėti atkastus ir po atviru dangumi nykstančius pilies pamatus, kokia turėtų būti istorinės teritorijos ateitis, kaip būtų galima atstatyti ir kultūriniams bei turizmo poreikiams panaudoti Karaliaučiaus pilį. Karaliaučiaus kultūrinė visuomenė, stengdamasi atremti karo veteranų ir kitų rusų nacionalistų priešiškumą pilies atkūrimui, remiasi ir pilies istorinių ryšių su Rusija faktais – Maskvos pasiuntinių priėmimais, kuriuos priminė pilyje buvusi „Moskovitų salė“, caro Petro Didžiojo apsilankymais, Septynmečio karo metais čia rezidavusiais rusų gubernatoriais ir pan. 

Paskaita bus skaitoma rusų kalba ir sinchroniškai verčiama į lietuvių kalbą.

Renginio partneris Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade

Renginys nemokamas. Lauksime Jūsų!